Kiekvienas sėkmę supranta savaip. Taip ir turi būti. Tad, jei skaitysi ir tau atrodys, kad tai visai ne sėkmės istorija - puiku! Tu turi kitą sėkmės apibrėžimą. Svarbu, kad tu pats žinotum kokį. Kiekvienas esame skirtingi ir kiekvienam laimę neša skirtingi dalykai. Todėl džiaugiuosi už kiekvieną sėkmės istoriją, nes tai to žmogaus istorija. Ir jam tai svarbu. Ir jam tai teikia džiaugsmą. Todėl tai ir yra sėkmės istorija.
Tai apie viską paprastai, nepagrąžintai. Skanaus skaitymo ir klausymo.
Susipažink su identitetų dizainere Viktorija Giržutaite
Taip jau būna, kad mes patys nepastebime savo sėkmės, esame linkę, jai uždėti atsitiktinės sėkmės etiketę. Labai gajus įprotis lygintis su kitais rinkoje esančiais dizaineriais ir pastebėti tik savo trūkumus ir sumenkinti progresą. Todėl ši straipsnių serija kviečia atkreipti dėmesį ne į tai ko trūksta, bet į tai, kuo galime pasidžiaugti. Augimas prasideda, kai lyginame save su savimi vakar. Kai pastebime progresą, vertindami kur esu šiandien ir kur buvau vakar, prieš savaitę, mėnesį ar metus... Nuo to ir prasideda sėkmės istorijos.
Viktorija, pasidalink, kur esi šiandien?
Šiuo metu aš esu jau 4 mėnesius laisvai samdoma identitetų dizainerė. Iš nemėgiamo statybų inžinierės-projektuotojos darbo išėjau dar nebaigusi mentorystės programos, kardinaliai pakeisdama savo karjeros kryptį. Šis pokytis buvo labai bauginantis, nes turėjau viską pradėti nuo nulio. Per šį trumpą laiką įgyvendinau jau 5 identiteto projektus, o svarbiausia, kad mano atlygis, lyginant su tuo, kokį gavau samdomame darbe, nei kiek nenukrito, netgi turi tendenciją augti. Esu laiminga, atrodo radau savo savirealizacijos kelią ir jaučiuosi, kad man sekasi. Bet ne viskas buvo paprasta.
Kur buvai?
Apie karjeros keitimą galvojau paskutinius du metus, niekaip nesiryžau, atrodė baisu prarasti saugumą, stabilų atlygį. Su savo delsimu įvariau save į kampą, teko padraugauti su depresyviom nuotaikom, emocijom. Bet ko imantis, man reikėjo 10x pastangų, nes niekada nesijaučiau esanti savo vietoje. Ieškodama išeities iš dugno, prisiminiau savo vaikystės svajonę būti grafikos dizainere. Tą kart pamačiau mentorės vedamą paskaitą apie vizualinio identiteto kūrimą, tačiau prireikė dar metų, kad imčiausi veiksmų ir užsirašyčiau į kursus nes, deja, delsimas jau buvo tapęs norma.
Kas pasikeitė?
Trumpais žodžiais tariant, Sambūris akseleravo pokyčius. Kaip? Pirmiausiai padėjo išsiugdyti drąsą tiesiog bandyti, mažiau galvoti, daugiau veikti. Kuo daugiau dariau, tuo labiau savimi pasitikėjau ir vis dažniau galėjau eiti iš "norma" tapusios komforto zonos. Maži laimėjimai grąžino motyvaciją judėti į priekį ir apskritai kažko siekti.
Tikriausiai dar ir dabar dirbčiau nemėgstamą darbą, jei ne mano drąsa eiti ten kur širdis veda. O drąsą auginti padeda bendruomenė. Iš tiesų tai pati netikiu, tuo ką sakau, nes kaip gali svetimi žmonės padėti tuo klausimu? O gali. Ir tai yra vienas iš kertinių momentų, kurie padėjo ir kasdien vis padeda išdrįsti. Juk būkim atviri patys sau žadame atnaujinti portfolio, parašyti klientui, įdėti naują įrašą viešai apie save ir... nededame. O kai tą darome drauge, pažadame vienas kitam - viskas daug paprasčiau.
Labai sveika būti tarp dizainerių, kurie, kaip ir aš, skinasi sau kelią patys, dalinasi savo sėkmėmis ir mokosi iš nesėkmių. Vis primenu sau ir kitiems, kad nesėkmės neapibrėžia nei mano, nei tavo galimybių tapti profesionalia grafikos dizainere. Kaip ir svarbu priminti, kad lygintis galima tik su vakar dienos savimi pačia. Lyginimasis su kitais, ypač tais, kurie yra sukaupę 10+ metų patirtį, nėra adekvatu ir produktyvu. Tai to nebedarau. Nors ir labai vilioja.
"Aš taip juokauju, kad Sambūris gave me life -
visiškai pakeitė mano gyvenimą"
Ką darai, kad gali sakyti esu sėkminga grafikos dizainerė?
Sambūrio kursuose gavau labai daug informacijos, nuo kaip suvaldyti dizaino procesą iki kaip rasti klientų. O vadovavimasis mąstymu, kad dizaineris renkasi klientą lygiai tiek pat, kiek ir klientas dizainerį, apsaugo nuo prastų patirčių. Atėjo ir suvokimas, kad jei klientai manęs negali rasti (neturiu portfolio ir soc. medijoj nesu aktyvi), vadinasi klientus turiu rasti pati.
Tai trumpai tariant mano sėkmės paslaptis yra, pirma, veikimas, antra, pagavus sėkmę nesustoti. Praktikoje su realiu klientu man labai daug ką reiškė, kad mano projektas buvo pasirinktas. Tai davė pasitikėjimo ir tikėjimo savimi, savo gebėjimais. Su ta nuotaika parašiau kitai klientei per Instagram su pasiūlymais, ką ji galėtų pakeisti, kad geriau atrodytų vizualiniai sprendimai - ir vėl sėkmė - gavau klientą.
Tada nutariau išbandyti kursuose minėtą "cold emailing" - gavau dar du klientus, su kuriais kūrėme vizualinį identitetą. Dizaineriui nėra nieko geriau, nei laimingi klientai. Dabar turiu, kaip mėgstu sakyti, savo brendo ambasadorius, kurie mane rekomenduoja kitiems. Jų dėka ateinantį mėnesį, esu pakviesta vesti seminarą įmonei bei skaityti paskaitą verslių moterų bendruomenėje. Apie tokias galimybes niekada net nebūčiau drįsusi pagalvoti. Tikrai galima pagalvoti, kad man tiesiog sekasi, kad gal turiu sėkmės marškinėlius. Tačiau norėtųsi užduoti klausimą tau: O ką tu darai, kad tau sektųsi? Ne ką galvoji, bet kokių konkrečių veiksmų ėmeisi, kad ir prie tavęs prisiklijuotų sėkmė?
Pakalbėjom apie sėkmę, o kokių nesėkmių patyrei?
Nesėkmės yra nuolatinis sėkmės palydovas, nes jos padeda pagrindus sėkmei... Deja, dažnai matau, kad nesėkmę kiti traktuoja kaip uždarytą kelią, tarsi mieste būtų koks piktas dėdė su cigaru ir sakytų - "Ne! tu suklydai. daugiau freelancinti negali." Taip nėra, kiekvienas renkamės, kaip į tai žiūrėti. Pasidalinsiu keletu nesėkmės istorijų, tik tam, kad sugriauti idealizuotą sėkmingą gyvenimą ir paimti produktyvų požiūrį į nesėkmes, kad tai tėra nuostabi galimybė augti.
Tik pradėjus dirbti sau, labai džiaugiausi, kad kalendorius buvo pilnai užpildytas mėnesiui į priekį. Prie viso to, dar pridėkim super sėkmingą pokalbį, kurio metu pavyko suderinti didžiausią iki tol sumą už projektą... ir iš to džiaugsmo apsvaigau ir pamiršau paimti avansą...
Graudžiai juokinga, po mėnesio klientė dingo kaip į vandenį, o aš likau be pajamų tą mėnesį. Paverkiau. Pamiegojau. Pamoka išmokta. Jokių klientų be avanso. O laisvą laiką nusprendžiau išnaudoti turiningai. Paskelbiau apie nemokamas konsultacijas verslioje bendruomenėje ir tą mėnesį turėjau 30 naujų pažinčių su verslais, labai gerą kalbėjimo praktiką. O dabar, žinoma, grįžtamasis ryšys įsijungia ir jau sulaukiu atgalinių rekomendacijų. Valio!
Kita nesmagi patirtis buvo, kad atlikdama užsakymą iki šiol didžiausiai įmonei, leidausi užliūliuojama žodžiais: "aš tavimi pasitikiu, sukurk kaip tau atrodo geriausia", to pasekoje, leidau klientui uždėti visą atsakomybę man, kas padidino asmeninius lūkesčius rezultatui ir vėliau įtakojo labai gilią kūrybinę krizę...
Iš pirmo karto nepataikiau su pasiūlymais (o kam nepasitaiko?), bet... pakalbėjome, apjungėme du variantus, išgryninome kryptį ir antrame bandyme gavau atsakymą "100 % yra tai, ko reikia". Rezultatu klientas liko labai patenkintas, bet.. galėjau mokėti mažesniu prakaito lašų skaičiumi, jei būčiau atkreipus dėmesį ir grąžinus klientą į projektą kaip bendraautorių, ne kaip užsakymo davėją.
Bet ar reikia bijoti neigiamų patirčių? Tikrai ne. Kiekvieną kartą aš taip dėkoju už visas šias patirtis, nes jaučiu, kaip jos mane augina ir po jų jaučiuosi daug stipresnė.
Pabaigai jungtinis žodis nuo mentorės ir nuo Viktorijos
Jei jautiesi nepasirengęs - tu turi eiti ir bandyti. Sėkmė ateina tada , kai suvoki savo limitacijas ir vis tiek kaskart imiesi projekto, kuris tau kelia šiek tiek didesnį iššūkį, nei prieš tai buvęs. Kiekvieną kartą imuosi vis didesnio projekto, tiek apimties, tiek kainos atžvilgiu, nes žinau, kad tai man bus iššūkis ir aš paaugsiu. Kai jausiesi pasirengęs - tai žinok, kad jau pavėlavai.
Dėkoju Viktorijai už pokalbį, už drąsą už projektus ir galimybę įsikvėpti ir kitus įkvėpti.
Kiekvienam, skaitančiam šią istoriją, dar papildomai skatinu sustoti, pažiūrėti kur buvai vakar, prieš savaitę ar prieš mėnesį ir... pažiūrėti kur esi šiandien. Galbūt kiekvienas turime savą sėkmės istoriją.